2008.11.15 Vilniaus diena.
Pasivaikščiojimas po parduotuves gali priminti geografijos pamokas. Bangladešas, Maurisija, Kambodža, Tailandas – į Lietuvą vežami drabužiai iš viso pasaulio. Tačiau pirmauja Kinija.
Gamyklos – tolimose šalyse
“Už beveik 300 litų nusipirkau megztuką, o du kartus išskalbus jis jau atrodė nunešiotas. Nieko keisto, tik vėliau pastebėjau, kad jis pagamintas Kinijoje”, – pasiguodė draugė, rodydama naują pirkinį. Atidžiau peržiūrėjus spintą paaiškėjo, kad didžioji dalis drabužių atkeliavo būtent iš šios šalies, tačiau ne visais jais teko taip greit nusivilti. “Vis tiek netikiu, kad kinų produkcija gali būti gera”, – nenusileido ji.
Tačiau ar tikrai? “Mexx”, “Zara”, “Monton”, “Motivi”, “Marks&Spencer” – visose šiose parduotuvėse drabužių etikečių su užrašu “Pagaminta Kinijoje” – gausu. To nepaisydami vilniečiai mielai perka ir dažniausiai net nežino, kad dėvi kiniškus gaminius. Tik nusivylę kokybe ima ieškoti, kas galėjo dėl to būti kaltas.
“Klausimas, kur drabužis pagamintas, labiau svarstytas prieš keletą metų. Dabar daugelis jau žino, kad garsios įmonės savo gamyklų turi tolimose šalyse ir todėl kokybė kenčia. Kinija taip pat keičiasi – tobulėja šalis, jos technologijos, be to, viskas priklauso nuo fabriko, su kuriuo dirbama, kokią kokybę jis gali užtikrinti”, – sakė “Aprangos grupės” rinkodaros direktorė Irma Marcinkienė.
Į “Aprangos grupei” priklausančią parduotuvę “Zara” drabužiai atkeliauja iš viso pasaulio: Kinijos, Šri Lankos, Turkijos, Tailando, Maroko, Ispanijos, Portugalijos, Bulgarijos, Bangladešo, Vietnamo, Indijos, Kambodžos, Indonezijos, Brazilijos, Rumunijos, pavyko rasti net keletą lietuviškų gaminių.
“Vienos šalys stipresnės vienais produktais, kitos – kitais, natūralu. Gaminti Kinijoje palanku, jei reikia mažesnių kainų, Italijoje galima rasti ypatingų verpalų, Portugalija garsi klasikiniais drabužiais, Bangladešas – įvairiais plonais, siuvinėtais, rankų darbo daiktais. Gamintojai visada ieško, kur gaminti geriausia. Beveik visos didžiosios įmonės savo gamyklas turi keliose šalyse”, – kalbėjo I.Marcinkienė.
Svarbesnis įmonės vardas
Mažytę, kartais net sunkiai randamą etiketę su nurodyta šalimi nustelbia įmonės vardas. “Tarkim garsieji mados namai “Gucci”. Pirkdamas drabužius žmogus tikisi, kad jie bus iš Italijos. O jei po “Gucci” ženklu parašyta, kad drabužis pagamintas Kinijoje, norės, kad būtų kokiais 30 proc. pigesnis. Jei ant tokio pat daikto liks tik kilmės šalis, be “Gucci” ženklo, kaina iškart kris, – aiškino rinkodaros specialistas Linas Šimonis.
Kilmės šalis žmonėms sukelia tam tikrų asociacijų. Jei jos teigiamos, tai padeda parduoti produktą. Gurmaniškas maistas, vynai – Prancūzija; inžineriniai sprendimai – Vokietija; mada, dizainas – Italija ir t. t. Tačiau jeigu daiktas turi stiprų prekės ženklą, kilmės šalis tokios didelės reikšmės neturi. Etiketė tėra juridiškai saugoma prekės ženklo vizualioji išraiška – užrašas, spalvos. O prekės ženklas kelia pirkėjui atitinkamų asociacijų ir norą įsigyti būtent tą produktą, net jei už jį mokama daugiau.”
Perkeldamos gamyklas į šalis, kurios vartotojams asocijuojasi su prasta kokybe, įmonės stengiasi garantuoti už produktus savo vardu. “Nesvarbu, kur pasiūtas drabužis. Vartotojas nuo to nenukenčia. Kiekviena įmonė stengiasi išsaugoti savo vardą, daug investuoja į kokybės priežiūrą, nes žino, kad jei nuvils pirkėją, kitą kartą jis negrįš. Žinoma, europietiška kokybė visą laiką vertinama, bet rinka šiandien tokia, kad reikia derinti kokybę, dizainą ir kainą, todėl gamintojai kartais priversti ieškoti galimybių ir kitose šalyse”, – sakė I.Marcinkienė.
Kartais pirkėjai net nežino, iš kokios šalies atvežtus drabužius vilki. Lietuvoje prekybininkams tai nurodyti neprivaloma. Todėl etiketėse kilmės šalį nurodo tik tie, kurie ja didžiuojasi, arba kurie tuos pačius drabužius siūlo kitoms šalims. Kaimynėje Latvijoje drabužių kilmės šalis privalo būti nurodyta ant kiekvieno drabužio.
Kur lietuviškos prekės?
Turkija, Marokas, Kinija, Brazilija, Honkongas, Filipinai, Egiptas, Kambodža… Kaip netikėta paruoduvėje “Zara” rasti palaidinių su mažyčiu užrašu ant etiketės: “Pagaminta Lietuvoje”. Jų išvaizda labai nesužavėjo, tačiau vis tiek gera rasti savą daiktą.
“Atradę lietuvišką prekę žmonės nustemba net labiau nei iš kurios nors tolimos šalies. Tačiau Lietuvoje drabužiai taip pat siuvami ir jų kokybė gana gerai vertinama. Jų nedaug turbūt todėl, kad palyginti su tolimomis šalimis, siūti Lietuvoje yra gana brangu. Tačiau lietuviškų gaminių tikrai yra. Didžioji dalis klasikinių kostiumų vyrams “Aprangos grupei” siuvami Lietuvoje, “Mexx” siūlo lietuviškų gaminių, nors kartais jų kainos būna net didesnės”, – sakė I.Marcinkienė.
Vis dėlto savas – ne visuomet arčiau kūno. “Jeigu “Nike” ant savo gaminių užrašytų, kad jie pagaminti Lietuvoje, manau, vartotojai juos vertintų prasčiau. Tačiau jie tikrai gamina”, – šypsojosi L.Šimonis.
Drabužiai siuvami:
“Zara” – Kinija, Šri Lanka, Turkija, Tailandas, Marokas, Ispanija, Portugalija, Bulgarija, Bangladešas, Vietnamas, Indija, Kambodža, Indonezija, Brazilija, Lietuva, Rumunija.
“Bershka” – Turkija, Marokas, Rumunija, Kinija, Indija, Bangladešas, Ispanija, Portugalija.
“Marks&Spencer” – Vietnamas, Kinija, Tailandas, Honkongas, Šri Lanka, Marokas, Filipinai, Egiptas, Maurisija, Indonezija, Turkija.
“La Senza” – Turkija, Kinija, Tailandas.
“Monton” – Estija, Kinija.
“Motivi” – Indija, Kinija, Italija, Turkija, Marokas.
Pražūtinga konkurencija
Gaminiai, plūstantys iš Azijos šalių, kai kurioms lietuviškoms įmonėms buvo lemtingi. 2005 m. leidus importuoti jų gaminius į ES šalis, tekstilės pramonėje nepavyko išvengti permainų. 2000–2006 m. ES vidaus prekyba medvilnės gaminiais sumažėjo perpus, o jų importas iš Kinijos padidėjo daugiau kaip dvigubai. Paskaičiuota, kad išausti 1 t medvilnės Alytuje kainavo 106 eurų, o Kinijoje – 40 eurų. Tokia padėtis pernai lėmė bendrovės “Alytaus tekstilė” bankrotą.
