2012.04.06 Veidas.lt
Skandinaviškas verslas į Lietuvą atnešė modernių vadybos žinių, tarptautinio verslo patirties, skaidrumo ir kapitalo, tačiau verslo etikos etalono vėliavos jis neišsaugojo: Lietuvoje skandinavai neretai vadovaujasi kitokiais standartais nei namie.
Bendros skandinavų tiesioginės investicijos Lietuvoje viršija 11,2 mlrd. Lt ir tai yra beveik trečdalis visų investicijų į mūsų šalį. Nuo 2000 m. Skandinavijos šalių investicijos padidėjo pustrečio karto, o Švedija, Danija, Norvegija ir Suomija neapleido didžiausių investuotojų dešimtuko. Tiesa, 2010 m. lenkai sugebėjo metams paveržti iš švedų pirmąją šio sąrašo vietą, tačiau pernai Švedijos verslo tiesioginės užsienio investicijos Lietuvoje vėl sudarė daugiausiai – 5,3 mlrd. Lt, o vėl tapti lyderiais, finansų analitikų nuomone, švedams padėjo jų valdomų komercinių bankų pelnai, grįžę į prieškrizinį lygį.
Didelis skandinavų dėmesys Lietuvos rinkai lėmė, kad šiandien šio regiono įmonių galime rasti daugumoje sektorių. Investicinės bankininkystės įmonės „Finasta Corporate Finance“ kapitalo finansavimo departamento direktorius Darius Saikevičius vardija, kad vyraujančias pozicijas skandinavai užima finansų, telekomunikacijų, žiniasklaidos, nekilnojamojo turto, medžio apdirbimo, degalinių, mažmeninės prekybos srityse. Aktyvūs jie ir žemės ūkio bei logistikos srityse.
Po nepriklausomybės atkūrimo sparčiai įsiveržę į Lietuvos rinką ir susipirkę perspektyvias bendroves, skandinavai mūsų šalyje užima svarią vietą. Praėjusią savaitę paskelbtame „CV Market“ geidžiamiausių darbdavių sąraše tarp dešimties nugalėtojų net pusė – skandinaviško verslo bendrovės: bankai SEB ir „Swedbank“, telekomunikacijų bendrovės „Omnitel“ ir „Teo LT“, alaus gamintojas „Švyturys-Utenos alus“. Lietuvius į šias įmones labiausiai vilioja didesni atlyginimai, karjeros galimybės ir pagarbesnis požiūris į darbuotojus. Statistikos departamento duomenimis, skandinavų dominuojamame finansų sektoriuje vidutinis atlyginimas siekia 3,9 tūkst. Lt prieš mokesčius, o telekomunikacijų – 3,4 tūkst. Lt, ir tai gerokai lenkia šalies vidurkį (2,1 tūkst. Lt).
„Skandinavų verslo samprata apie skaidrumą kitokia ir požiūris į darbuotojus kitoks. Skandinavas vadovas daugiau kalbasi su darbuotojais, tariasi, tokios įmonės paprastai moka geresnius atlyginimus, jose daugiau gerosios praktikos pavyzdžių – veikia darbuotojų motyvacinės sistemos“, – vardija asociacijos „Investuotojų forumas“ vykdomoji direktorė Rūta Skyrienė.
D.Saikevičius atkreipia dėmesį ir į daugiau skandinavų investuotojų suteiktų pranašumų: jie yra geografiškai artimi, tad investicijos dažnai neapsiriboja vien kapitalu, o užsimezga ir stiprūs eksporto ryšiai, plačiai dalijamasi žiniomis, praktine patirtimi. „Esame šalis, pasaulyje pirmaujanti pagal interneto greitį, mobiliojo ryšio skverbtį, o juk šiose srityse pirmaisiais smuikais griežia būtent skandinaviško kapitalo įmonės. Panaši situacija ir daugelyje kitų sektorių, kuriuose skandinaviškos įmonės užima pirmąsias vietas. Pavyzdžiui, internetinės bankininkystės lygis Lietuvoje aukštas, nes turime šioje srityje pažengusius skandinaviškus bankus“, – dar vieną pranašumą įžvelgia D.Saikevičius.
Rinkodaros strategijos konsultantas Linas Šimonis priduria, kad Lietuvoje įsitvirtinęs skandinaviškas kapitalas neabejotinai geriau nei rusiškas verslas, kuris dažnai būna politizuotas.
Norvegijoje susitaiko, Lietuvoje – daro spaudimą
Vis dėlto, nors Lietuvoje skandinaviško kapitalo bendrovės laimi geidžiamiausių darbdavių ir socialinės atsakomybės rinkimuose, jų atėjimas reiškia ne vien pranašumus. Skandinaviški bankai išpūtė nekilnojamojo turto burbulą, nors savo šalyse jau buvo regėję, kokios skaudžios jo sprogimo pasekmės, o įvairūs pavyzdžiai rodo, kad Lietuvoje skandinavai neretai elgiasi kitaip nei namų rinkose.
Keliolika metų auginę verslą Lietuvoje, šiuo metu skandinavai jau nusigriebia grietinėlę ir veža pinigus iš Lietuvos: dividendų pavidalu iš telekomunikacijų bendrovių, tokių kaip „Teo LT, alaus daryklų iškeliauja milijonai litų, o iš skandinaviškų bankų atgal į motinines kompanijas nenustoja tekėti per paskolų bumą įlieti milijardai. Nepriklausomas analitikas Vladimiras Trukšinas atkreipia dėmesį į Lietuvos banko pateikiamą statistiką: 2008 m. spalį Lietuvos bankuose kaip motininių bankų suteikti indėliai gulėjo 39,2 mlrd. Lt, o dabar iš jų likę tik 23,2 mlrd. Lt. Vien šiemet per du mėnesius iš Lietuvos iškeliavo milijardas litų. Įlieję masę pinigų tuomet, kai tikėjosi greito pelno, skadinavai be jokio gailesčio lėšas atsiėmė tada, kai kilo rizika. Neatsižvelgdami į tai, kokios pasekmės laukia tos rinkos verslo.
Nenuostabu, kad, į Lietuvą atėję su socialiai atsakingiausio verslo aureole, patys ją ir išsklaidė. L.Šimonio manymu, įvaizdį, kad skandinavai truputį geresni ir labiau paiso socialinių aspektų, sukūrė jie patys su viešųjų ryšių bendrovėmis, tačiau bankų krizė akivaizdžiausiai atskleidė, kad skandinavų verslas – nei geresnis, nei blogesnis, o toks pat kaip visi kiti. Juo labiau kad nemaža jo dalis veikia oligopolinėje bankų, telekomunikacijų, degalinių rinkoje.
„Didžiausią smūgį skandinavų verslo reputacijai sudavė bankai. Gal negalima sakyti, kad jie apsimelavo, bet buvo netoli apsimelavimo. Visuomenė pamatė, kad skandinavų verslas toks pat kaip visi kiti – jie težiūri naudos sau, o kiti jiems rūpi tiek, kiek yra naudingi. Tai normalu, ir nereikia turėti iliuzijų, kad jie geri dėdės, kurie iš geros širdies kažką gero daro“, – tvirtina L.Šimonis.
Tokių pavyzdžių esama ir daugiau. Su alkoholio vartojimo paplitimu kovojantis Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkas Antanas Matulas asmeniškai patyrė, kad skandinaviškas verslas gali būti netgi agresyvesnis nei lietuviškas. „Kai praėjusią kadenciją teikėme siūlymus uždrausti prekiauti alkoholiu degalinėse, didžiulį spaudimą darė tiek lietuviškos, tiek skandinaviškos įmonės, o labiausiai – norvegiško kapitalo bendrovė „Statoil“. Jos atstovai rašė raštus visų lygių politikams ir gąsdino, kad žlugs verslas, bus atleista daug darbuotojų ir padidės nedarbas, pabrangs benzinas. Pradėjome aiškintis, ir pasirodė, kad Norvegijoje kaip tik neleidžiama prekiauti alkoholiu degalinėse. Akivaizdu, kad Norvegijos įmonė taiko dvejopus standartus: savo šalyje susitaiko, o Lietuvoje daro didžiulį politinį spaudimą“, – lygina A.Matulas.
Neapsikentęs Seimo narys kreipėsi į Norvegijos valstybines institucijas prašydamas paaiškinti, ar gali „Statoil“ daryti tokį politinį spaudimą dėl alkoholio prieinamumo. Po šio kreipimosi „Statoil“ aktyvumas išsisklaidė kaip dūmas. „Jau kokie treji metai iš „Statoil“ negauname jokio rašto, nepatiriame jokio spaudimo“, – pabrėžia A.Matulas.
Alaus gamintojai siunčia lobistus
Kitas pavyzdys – didieji alaus gamintojai, priklausantys skandinavų koncernams. Jie taip pat nevengia siuntinėti registruotų ir net neregistruotų lobistų į Seimo koridorius, kad pakreiptų parlamentarų nuomonę sau palankia linkme. O toks jų elgesys niekuo nesiskiria nuo didžiųjų Lietuvos bendrovių metodų.
„Lietuviško kapitalo įmonės mažesnės, tad ir spaudimas jų mažesnis, o didelės užsienio kapitalo įmonės spaudžia gana kietai. Visos stambiosios alaus įmonės pasisamdžiusios įtakingus lobistus ir svarstant įstatymo projektus dėl alkoholio vartojimo jų veikla parlamente ima peržengti bet kokio padorumo ribas. Prieš keletą metų lobistai veikdavo nematomai, tik atsitiktinai pamatydavau, kad bendrauja su Seimo nariu, o dabar veikia atvirai, ir tiesiog matai, kaip akyse keičiasi Seimo pozicija. Pusmetį prieš įsigaliojant įstatymui dėl reklamos apribojimų Seime buvo didžiulis sujudimas Seime – buvo dirbama su frakcijomis, Seimo nariais. Šiuo metu jokių įstatymų nėra svarstoma, tad tų alkoholio lobistų Seime ir nebematome. Mano vertinimu, skandinaviškų aludarių atstovai daro didelį ir negražų spaudimą“, – atskleidžia A.Matulas.
Tai dar vienas atvejis, kai skandinaviško kapitalo įmonės prieštarauja įstatymams, kurie jų šalyse jau seniai veikia. Pasak A.Matulo, pagal alkoholio prieinamumą, pardavimo vietų skaičių Lietuva pirmauja Europoje: mūsų šalyje veikia per 18 tūkst. alkoholio pardavimo taškų, o, pavyzdžiui, Suomijoje – tik 400.
Skirtingi veiklos metodai savose šalyse ir Lietuvoje taip pat atsiskleidžia vykstant diskusijoms dėl Fizinių asmenų bankroto įstatymo: Lietuvoje skandinaviški bankai šiam įstatymui atkakliai priešinasi, nors Švedijoje beviltiškai skolų prismaugti žmonės jau seniai gali išsilaisvinti iš šių pančių. O štai ir skandinavų bankų įtakos Lietuvoje įrodymas: pas mus šis įstatymas iki šiol taip ir nepriimtas.
D.Saikevičius priduria, kad Lietuvoje skandinavų darbdaviai su savo darbuotojais irgi elgiasi kitaip nei savo rinkose, tačiau to priežastis – kitokia mūsų teisinė sistema ir liberalesnis Darbo kodeksas. Tarkime, galima prisiminti praėjusių metų istoriją ir bendrovės „Švyturys-Utenos alus“ darbuotojų pasipiktinimą bei rengimąsi streikui, kai paaiškėjo, kad įmonė 100 mln. Lt dividendų ketina išmokėti akcininkams, bet nesutinka pakelti dvejus metus nekilusių darbuotojų atlyginimų, nors esą kolektyvinėje sutartyje numatytas algų didinimas atsižvelgiant į infliaciją.
Žinoma, skandinavų verslas jokiu būdu nėra blogesnis nei lietuviško, vokiško ar lenkiško kapitalo, tačiau jų sukurtas itin etiško ir socialiai atsakingo verslo pirmūnų įvaizdis gana dažnai nesutampa su realybe. Lietuvoje skandinavai neretai elgiasi kaip sąžiningi, bet godūs verslininkai.
