2008.12.08 Valerija Lebedeva, Vakarų ekpresas. Straipsnio pdf versija.
Didžiųjų prekybos centrų dominavimą ilgainiui pakeis kompaktiškos parduotuvės, kuriose minios ir masinės gamybos diktatas užleis vietą įasmenintam santykiui bei kokybei, – įsitikinę progresyviai mąstantys specialistai.
Šiandien minima pasipriešinimo pirkiniams diena. Jeigu norite prisidėti prie šios akcijos, skirtos atsigręžti į vartotojų visuomenės klystkelius, turite atlikti paprastą užduotį. Tiesiog palikite namuose piniginę. Aplenkite parduotuves.
Tačiau, žiū, kaip tik baigėsi duona, cigaretės, kava, savaitgalio proga norėtųsi pasilepinti kokiu skanėstu, nueiti į teatrą arba klubą. Galų gale, kur dar savaitinis apsipirkimas ištuštėjusiam šaldytuvui užpildyti!
Vargu ar atsirastų jėga, kuri iš mūsų kasdienybės išbrauktų prekinius piniginius mainus. Tačiau ekonomikos pokyčiai gali paskatinti dėsningus procesus ir pakeisti vartotojų bei prekybininkų įpročius, grąžindami į žaidimą specializuotas parduotuves bei į kokybę orientuotą gamybą.
„Brangininko“ ratas
Pastaruoju metu populiarūs leidiniai mirgėte mirga patarimais, kaip pergudrauti parduotuves – jose neišleisti daugiau nei suplanavai prieš įžengdamas pro jos duris.
Kaip pastebi rinkodaros strategijos konsultantas, tiklaraščio Pozicionavimas.lt autorius Linas Šimonis, kol žmonės turės pinigų, tol jie juos leis. Tad tikslinga būtų mokėti susidėlioti apsipirkimo prioritetus.
Juos, beje, neretai surikiuoja pats gyvenimas. Nemaža dalis mobilių tautiečių tikina įsidėmėję, kad plačiojo – ir ne tik – vartojimo prekių kitose šalyse gali įsigyti kur kas pigiau nei mūsų krašto parduotuvėse.
„Nenuostabu, kad mūsų miestuose tiek daug batų parduotuvių. Jų pardavimo kaina 5-10 kartų didesnė nei savikaina. Taigi parduotuvei apsimoka gyvuoti, net parduodant bent vieną kitą porą batų per dieną“, – kalbėjo konsultantas.
Šitaip dirbdami, prekybininkai atsiduria uždarame rate. Didžiausios perkamosios galios klientai greitai perpranta moraliai pasenusius „mažos rinkos“ principus ir Lietuvoje nebeperka. O kuklesnių pajamų gyventojai negali sau leisti pirkti po tris poras batų per vieną sezoną, todėl nedidina pelningumo.
„Iš tiekėjų Lietuvos prekybininkai įsigyja prekių brangiau, nes mažai parduoda. O mažai parduoda todėl, kad siūlo prekę pirkėjui per didele kaina“, – analizavo L. Šimonis.
Pokalbininko teigimu, dėl šios priežasties pastaruoju metu mūsų šalyje vis labiau populiarėja apsipirkti internetu.
„Netikri“ išpardavimai
Didieji prekybos centrai gali sau leisti radikalius žingsnius – parduoti prekes pigiau už jų savikainą.
„Stambiausių prekybos tinklų pasiūla aprėpia labai daug prekių segmentų. Padarę svarių nuolaidų vienur, jie kompensuoja jas kitose srityse“, – sakė L. Šimonis.
Tačiau išpardavimų drabužių, batų, aksesuarų parduotuvėse, per kuriuos sezoninių daiktų būtų galima įsigyti pusvelčiui, mūsų pirkėjai nesulaukia. „Mažesnė nei 23-30 proc. nuolaida, pavadinta išpardavimu, yra ne kas kita, kaip tyčiojimasis iš pirkėjo“, – įsitikinęs rinkodaros specialistas.
Jo nuomone, tai – dar viena nerašyta šalies prekybininkų tradicija, kuri nutrūks tik laikui bėgant.
„Sunkiausia yra pakeisti įpročius. Iš savo darbo patirties galiu pasakyti, kad tam reikalingas laikas skaičiuojamas metais. Taigi greitų pokyčių nesitikėčiau, tačiau ekonomikos krizė – vienas iš spyrių, galinčių priversti peržiūrėti šiuos prekybinius papročius, – sakė pokalbininkas. „Nujaučiu, kad gali įvykti lūžis. Visuomenė jau atsikando didelių prekybos centrų. Todėl, ekonomikos situacijai stabilizavusis, žmonių dėmesio centre galėtų atsidurti nedidukės specializuotos parduotuvės, kurios gali užtikrinti įasmenintą pardavėjo santykį su pirkėju, pasiūlyti geros kokybės išskirtinių prekių, savo ruožtu atsigaus nemasinės gamybos įmonės.
Visa tai įvyks gal po penkerių metų. Žinoma, laimės tas, kuris šioje srityje bus pirmasis.“
Stebuklingas miška
Ne vienas iš mūsų pastebi, kad parsinešę namo pirkinių maišelį, jame aptinkame tik mažą dalį to, ką iš anksto numatėme įsigyti. Užtat abejotino reikalingumo daiktų – apsčiai. Tai įrodo prekybininkų profesionalumą, įrengiant salių erdves taip, kad jose ilgai klaidžiotum lyg stebuklų miške, pamiršęs laiką, pirkinių sąrašą ir kraudamasis į krepšelį ir viena, ir kita, ir trečia.
O štai didžiųjų prekybos tinklų lojalumo programoms specialistas turi pastabų. „Lojalumas šiuo atveju suprantamas blogai – kaip pirkėjo lojalumas prekybos tinklui. O juk turėtų būti atvirkščiai. Išdalyti korteles ir vilioti simbolinėmis nuolaidomis gali kiekviena parduotuvė, tai labiau žaidimas psichologiniais dalykais.
Svarbu, kad aš, konkretus pirkėjas, visuomet eičiau į vieną iš jų. Tam praverstų specialūs pasiūlymai, skirti būtent man, atsižvelgiant į mano įprastą prekių krepšelį. Tarkim, jeigu reguliariai perku vaikiškų sauskelnių, manytina, jog man galima pasiūlyti ir vaikų maisto. Šį tą panašaus daro garsioji interneto parduotuvė Amazon.com – pasirinkus vieną daiktą, pasiūlomi kiti, kuriais domėjosi žmonės, pirkę tą patį, ką ir jūs“, – sakė specialistas.
Už Atlanto buvo susiklosčiusi tradicija leisti pinigus, kurių dar neužsidirbai – kreditinės kortelės uždarė vartotoją į savotišką gyvenimo skolon narvelį, kuris tvirtas tik tol, kol bankas leidžia skolintis.
L. Šimonio nuomone, kol kas baimintis dėl itin pavojingų vartotojiškumo išdavų mūsų šalyje nėra pagrindo. „Bet man, kaip žmogui, atrodo, kad skolintis pramogai nereikėtų. Įsigyti išsimokėtinai tai, kas tau reikalinga kasdien, tarkim, būstą arba automobilį, yra visiškai suprantamas dalykas. Tačiau šitaip pirkti poilsinės kelionės, kurios malonumas – trumpas, o poveikis kišenei – ilgalaikis, manau, nevertėtų. Malonumams geriau pasitaupyti“, – svarstė pokalbininkas.
