Smulkūs ūkininkai, kaip ir smulkios įmonės turi dvi išeitis: specializacija arba kurti savo brandą.
Tiesa, yra ir trečioji – vargti, kovojant su didesniais, efektyvesniais. Dauguma tuo keliu ir pasukę, tačiau nepatenkinti esama situacija, vargsta, kalba, kad Lietuvoje blogai gyventi, kad neremiamas verslas ir pan.
Vietoj mažo ūkio pranašumų išnaudojimo, protestuojama ir prašoma valdžios pagalbos. Rašiau apie smulkiųjų aludariu asociacijos norą sumažinti jiems akcizus, nors akivaizdu, kad jie turi puikų ginklą prieš didžiuosius aludarius – neskiestą alų.
Bet yra kitų, geresnių būdų nedideliai įmonei, smulkiam ūkininkui sėkmingai konkuruoti. Štai du iš jų.
Specializacija
Specializuotis tiek, kad toje nišoje neturėtum konkurentų, arba kad jie būtų silpnesni.
Specializuojantis siauroje nišoje, didiesiems žaidėjams ji gali pasirodyti per maža, neįdomi. Bet mažesniam ūkiui ar verslui tos nišos gali pakakti geram gyvenimui.
Pavyzdžiui, specializavimasis tik prieskonių auginime. Natūraliai (laisvai) augančių vištų auginime (sako, vienos tokios vištos kaina iki 35 litų siekia).
Lietuvoje yra gražių tokių ūkių pavyzdžių. Smulkiąjam ūkininkui tai – puikus pasirinkimas.
Savas brandas
Tiesą sakant, specializacijos atveju irgi reikia sukurti savo brandą.
Posūkis nuo žaliavos tiekėjo prie marketingo, prie produkto pardavimo galutiniam vartotojui – didelis iššūkis, tačiau dažnai jis būtinas, norint nepriklausyti nuo tarpininkų.
Kai kurios kaimo turizmo sodybos šioje srityje yra pasiekę neblogų rezultatų. Visų pirma, į galvą ateina Zalensų sodyba. Bet neišnaudotų galimybių šioje srityje daug, labai daug.
Leave a Reply