2008.10.02 Linas Šimonis, lrytas.lt
Nuskambėjo frazė, kad tarp politinių partijų Lietuvoje didžiausias skirtumas yra numeris rinkimų sąraše. Gaila, tačiau tai labai panašu į tiesą. Kas dėl to kaltas? Strategija. Tiksliau, jos nesupratimas ir neturėjimas. Paanalizuokime pagrindines tradicines partijas, jų pavadinimus ir propaguojamas vertybes.
Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai. Pretenzijos būti tradicine dešiniąja partija. Tačiau kai tik jų lyderis atsistoja priešs žurnalistus, taip ir prasideda padlaižiavimas menkos kvalifikacijos prastai uždirbantiems darbininkams, nes jo kalbose tik ir girdime apie socialinių garantijų didinimą, apie darbo žmonių gerovės kėlimą ir pan.
Socialdemokratai. Turėtų kalbėti apie didesnes socialines garantijas, apie didesnį valstybės reguliavimą, tačiau tos kalbos visiškai nedera prie sunkiai nuslepiamo flirto su stambiuoju verslu. Stambusis verslas ir socialdemokratija?
Liberalai. Pirmiausia turime dvi liberalų partijas. Gal kas galite pasakyti, kuo jos skiriasi viena nuo kitos? Tiesa, antrosios lyderis prieš gerus metus prastūmė tipiškai socialistinį įstatymą, atrodo, ginantį darbo žmones nuo išnaudojimo ir grąžinantį jiems „pavogtas išeigines“. O turėtų ginti laisvąją rinką, laisvą apsisprendimą dirbti ar nedirbti ir kuo mažesnį valstybės kišimąsi į tarpusavio santykius.
Ir tai yra trys didžiausios tradicinės partijos. Bent jau sprendžiant iš pavadinimų ir iš bandomų deklaruoti vertybių. Tik orientacija tampa netradicine, kai prasideda realūs darbai. Toks partijų strateginės krypties atsisakymas ir vėlimasis į taktinius žaidimus labiausiai naudingas partijoms, kurias net „The Economist“ įvardijo „Kremliaus projektais“.
Neabejotina, kad „Kremliaus projektai“ moka žaisti taktinius žaidimus. Kovojant strategiškai, joms didelės pergalės pasiekti nepavyktų, nes nedaug lietuvių norėtų vėl atsidurti rusiškai kalbančioje Lietuvoje. Tačiau kai tradicinės partijos nesilaiko tradicijų ir kovą perkelia į taktinį lygį, „Kremliaus projektams“ atsiranda labai neblogų galimybių, nes ir gerų psichologų, ir lėšų, ir patyrusių užsienio konsultantų jiems netrūksta.
Kokia turi būti strategija?
Gerą strategiją, gerą rinkimų programą paprastai galima išreikšti vienu-dviem žodžiais. Konservatorių atveju tai būtų „amžinosios vertybės“, kitaip tariant – tradicijos. Socialdemokratų – „rūpinsimės dirbančiaisiais“. Liberalų – „laisvė nuo valdžios“. Partijų programos? Norėčiau sužinoti, kiek kandidatų yra perskaitę savo partijos rinkimų programą nuo pradžios iki galo. O dar tikimasi, kad tas programas skaitys rinkėjai? Gera partijos rinkimų programa turi tilpti viename puslapyje. Ir ji turi būti pagrįsta ne taktiniais dalykais, kaip garsioji „10, 100, 1000 dienų“ programa, o pažadais imtis tokių veiksmų, kurie atitiktų partijos strategiją.
Rinkimų šūkis gali keistis ir sulig kiekvienais rinkimais būti vis kitoks, tačiau jis būtinai turi atitikti partijos strategiją. Žinoma, idealu, jei tuo pačiu metu jis smogtų didžiausiam konkurentui į paširdžius, tačiau tai jau aukštasis pilotažas. Vienas geriausių tokio pilotažo pavyzdžių – 1978 metų „Labour Isn’t Working“ kampanija, po kurios į valdžią atėjo Britanijos konservatoriai.
Amerikos politinių kampanijų pamokos
Didžiausi pinigai ir geriausi protai politinėje rinkotyroje yra sutelkti JAV. Todėl mūsų strategams būtų labai pravartu paanalizuoti dabartinę rinkimų kampaniją. Dvi didžiausios partijos – respublikonai ir demokratai – turi labai aiškias ir nesikeičiančias vertybes. Respublikonai – konservatyviųjų idėjų propaguotojai, demokratai – socialdemokratinių. Jie niekada šių savo strateginių idėjų neišsižada ir jų sprendimai būna grindžiami būtent šiomis vertybėmis.
Per šiuos rinkimus Barackas Obama visą savo strategiją išreiškė vienu žodžiu – „change“. Jo strategija – dabartinėje valdžioje turi įvykti permainų. Su šia strategija jis ir laimėjo rinkimus partijoje prieš iš pradžių neabejotina favorite laikytą kandidatę Hillary Clinton. Hillary koziris buvo „experience“. Tačiau, Obamos reitingams pradėjus kilti, Hillary neišlaikė ir pradėjo mėtytis – vieną kartą siunčiama viena žinia, kitą kartą – kita. O jos priešininkas visą laiką laikėsi tos pačios temos. Rezultatai akivaizdūs.
Beje, rezultatai akivaizdūs ir Lietuvoje – „Tvarka bus“ tarp visų dabartinių šūkių kažkada beviltiškai sutriuškintą partiją vėl iškėlė į aukštumas. Ar balsavusieji skaitė Obamos ar Pakso partijų programas? Ne, jie balsavo už idėjas. Už vienu dviem žodžiais išreikštas idėjas.
Net ir Amerikos prezidento rinkimuose, nepaisant dabartinės apylygės situacijos, jei McCainas nepakeis savo veiksmų, tikėtina, kad laimės Obama, nes jo idėja, jos pateikimas yra tvirtesni už McCaino.
Jei McCainas nori laimėti, jis turi nenuilstamai įrodinėti, kad jo išskirtinumas, apibūdinamas sunkiai išverčiamu žodžiu „maverick“, yra kaip tik tai, ko reikia šios ekonominės krizės apimtai Amerikai. Kai kurie jo žingsniai yra labai geri – Sarah Palin pasirinkimas viceprezidente, atsisakymas vykti į debatus ir susitelkimas į nedelsiant reikalingų įstatymų priėmimą, patvirtina, kad jis turi puikius išgyventojo įgūdžius. O tokie „išgyventojo“ įgūdžiai dabar Amerikai verkiant reikalingi.
Taigi, kas laimės – „pokyčiai“ ar „išgyvenimas“? Bus labai įdomu stebėti šią dvikovą. Skirtingai nuo nuobodulį keliančios Lietuvos.
Politinė impotencija Lietuvoje
O kas laimės Lietuvoje?
Po to, kai tradicinėmis save bandančios laikyti partijos atsisakė savo pamatinių vertybių, rinkimus laimi taktiškai geriau pasiruošusios žmonių grupės. Jiems nereikia demonstruoti savo ideologijos, jie tiesiog surengia taktiškai teisingą kampaniją ir nusispjauna į esmines valstybės valdymo kryptis: konservatizmą, socialdemokratiją, liberalizmą. Kova perkeliama nuo klausimo „kaip norėtumėte, kad būtų valdoma valstybė“ prie „mes gražesni, balsuokite už mus“.
Kadangi tradicinės partijos tai leidžia, dar daugiau – pačios įsivelia į tokius žaidimus, tai rezultatas yra toks, koks yra dabar. Kam tai naudinga? Manau, toms „The Economist“ įvardintoms, su Kremliumi siejamoms partijoms. Kas dėl to kaltas? Tik tradicinių partijų vadovai – už tai, kad neišmano strategijos, nesilaiko savo pamatinių vertybių.
Norint sėkmingai valdyti valstybę, kaip ir verslą, reikia labai gerai suprasti strategiją, jos reikšmę. Daug įmonių vegetuoja vien todėl, kad jos yra valdomos taip, kaip valdomos mūsų tradicinės partijos.
P.S. Šis straipsnis nėra meilės ar nemeilės kokiai nors partijai išraiška. Tai yra jų rinkimų strategijos analizė, o ne raginimas balsuoti už vieną ar kitą partiją. Visos paminėtos partijos ar asmenys minimi tik kaip rinkotyros strategijos pavyzdžiai.
P.P.S. Bet į rinkimus eikite. Neleiskite kitiems nuspręsti už jus.
