2018.08.18 Vaida Kalinkaitė-Matuliauskienė, parengta pagal LRT radijo laidą „Lietuvos diena“. lrt.lt, 15min.lt.
Ispanijoje moterys garderobą keičia, kai šis išeina iš mados, o Lietuvoje drabužius didelė dalis žmonių nešioja iki pergalingos pabaigos, todėl drabužių mūsų šalyje nuperkama mažiau, LRT RADIJUI sako rinkodaros strategijos ekspertas Linas Šimonis. Anot jo, tai ir kiti pirkimo įpročiai bei rinkos situacija lemia, kad neverta tikėtis, jog visoje Europoje prekių kainos taps vienodos.
Eksperto nuomone, atliktas tyrimas gal ir naudingas, bet siūlomos priemonės labai valdiškos ir norimo rezultato neatneš: „Kalbėsime su gamintojais“, „spręsime“, „klausime“ – tai neveikia. Kainą reguliuoja rinka. Kuo bus didesnė konkurencija, tuo bus didesnis spaudimas tą kainą mažinti.“
L. Šimonis atkreipia dėmesį, kad tokiu atveju įtakos turi ir vartotojų įpročiai. Jis pateikia pavyzdį – Lietuvoje žmonės linkę apsipirkti kur kas rečiau nei Vakarų Europos valstybių gyventojai: „Jeigu Ispanijoje moteris garderobą keičia, kai jis išeina iš mados, t. y. kai baigiasi sezonas, Lietuvoje didelė dalis pirkėjų nešioja drabužius iki pergalingos pabaigos. Tai reiškia, kad Lietuvoje parduodamų drabužių kiekis yra gerokai mažesnis.“
Tokiu atveju, akcentuoja L. Šimonis, prekybininkams reikalingi didesni kaštai ir kyla „vištos ir kiaušinio“ klausimas – ar pirmiau pradėsime daugiau pirkti, ar pirmiau privalo mažėti kainos. Vis dėlto L. Šimonis apibendrina – prekių kainas sumažinti gali tik rinka, didesnė pasiūla, didesnis spaudimas pačiam pardavėjui.
„Kita vertus, dar yra vienas niuansas, kad Lietuvoje labai dažnai tos firminės parduotuvės nėra nuosavos, – atkreipia dėmesį L. Šimonis. – Tai yra tiesiog atstovų pagal franšizę atidarytos parduotuvės. Dauguma drabužių pardavėjų yra vienos didelės Lietuvos prekybos įmonės rankose. Ta pati „Ikea“ Lietuvoje irgi yra tik franšizė.“
Tai, kad parduotuvės yra ne pačių įmonių, o kitų bendrovių, veikiančių pagal franšizę, lemia didesnį prekių antkainį ir reikalauja kaštų padidinimo.
Dėl šių aspektų, teigia rinkodaros ekspertas, nerealu tikėtis, kad kada nors visoje Europoje prekių kainos bus vienodos. Jas lemia skirtingi pirkimo įpročiai, poreikis, skirtingas nuperkamų prekių kiekis ir besiskirianti konkurencinė aplinka. L. Šimonis pateikia pavyzdį, kad net ir kai kuriose posovietinėse valstybėse, kurios turėtų būti panašios į Lietuvą, rinkos situacija visiškai skiriasi.
„Net jeigu imsime panašaus išsivystymo valstybes, pavyzdžiui, tą pačią Čekiją ar Lenkiją, galime matyti, kad yra didžiuliai kainų skirtumai. Nors šios šalys šalia, jose vyrauja panašios rinkos tendencijos, panašios mokestinės aplinkos tendencijos, bet, matyt, skirtinga konkurencija lemia skirtingas kainas“, – daro išvadą L. Šimonis.
Norintiems prekes įsigyti pigiau, rinkodaros ekspertas rekomenduoja paprasčiausiai protingiau apsipirkti – dažniau pirkti internete, palyginti kainas ir nepirkti nereikalingų daiktų: „Kaip rinkodaros specialistas pats žinau, kaip kartais galima sukelti norą pirkti prekę, kurios žmogui visiškai nereikia. Tie impulsyvūs pirkimai kartais yra labai gerai, labai smagu, sukelia džiaugsmo, kita vertus, žmogus dažnai grįžta namo ir sako – šito galėjau nenusipirkti, šito nereikia, biudžetą pereikvojau.“
L. Šimonis taip pat pataria įvertinti, ar pigiausia prekė iš tiesų galiausiai yra pigiausia: „Dažnai nusipirkus brangesnę prekę ji ilgiau naudojama, ilgiau negenda ir pasirodo, kad ilguoju laikotarpiu yra pigesnė nei ta pigi prekė, pavyzdžiui, koks nors buitinės technikos prietaisas.“
Ekspertas priduria – internetinės parduotuvės dažnai yra ta vieta, kur prekių kainos skiriasi mažiausiai, todėl vartotojai dažniau turėtų kainas palyginti būtent internetine ir dažniau naudotis jų paslaugomis.
Spaudimą siūlo daryti paprasčiausiai suteikiant daugiau informacijos
Anot SEB banko vyriausiojo ekonomisto Gitano Nausėdos, atliktas tyrimas savaime yra naudingas, nes suteikia daugiau informacijos apie kainų santykius atskirose Europos Sąjungos valstybėse. Tokiais atvejais, tvirtina G. Nausėda, tyrimo rezultatai naudingi patiems vartotojams, nes jie gali padaryti savas išvadas apie informaciją, kurios patys surinkti nepajėgtų.
„Kai kažkas padeda iš šono, vartotojui susidaro kur kas aiškesnis vaizdas, ar jis, kaip sakoma, permoka už prekę, ar ne. Pats faktas, kad kainos Lietuvoje gana didelės (ne tik maisto produktų) turbūt nėra labai didelis netikėtumas, nes tokios yra bendros rinkos žaidimo taisyklės – kainos ima pamažu panašėti viena į kitą skirtingose Europos Sąjungos valstybėse“, – aiškina G. Nausėda.
Jis sutinka – kai kurie kainų skirtumai, lyginant su kitomis valstybėmis, tikrai nemaži, tačiau tam įtakos turi perkamoji galia, vartojimo pokyčiai skirtingose valstybėse. Dėl šios priežasties, tvirtina G. Nausėda, susiklosto situacijos, kai sezono pradžioje pardavėjas kainas akivaizdžiai iškelia, o po to prekes bando parduoti su itin didelėmis nuolaidomis.
G. Nausėda atkreipia dėmesį, kad konkurencijos lygis Lietuvoje, mažmeninės prekybos rinkoje, yra itin žemas. Tai ypač pastebėtina kalbant apie prekybą drabužiais: „Mūsų neturėtų klaidinti tas faktas, kad kai kurių drabužių ar avalinės prekės ženklų yra gana daug. Kai labiau pasigilini, supranti, kad daugelis tų prekių ženklų atstovauja tik vienam savininkui, vienam pardavėjui. […] Tuomet, žinoma, kainodara atsiduria vienose rankose.“
Ekonomisto nuomone, valdžios žadamas spaudimas prekybininkams, kad šie mažintų kainas, gali atnešti naudos, jeigu bus pasitelkiamos tinkamos priemonės. Kaip teigia G. Nausėda, valstybė neturėtų nurodinėti, kokiomis prekėmis ir už kokią kainą derėtų prekiauti, tačiau valdžia gali stoti į vartotojų pusę suteikdama jiems informacijos.
„Tai tiek informacija apie kainų santykius skirtingose valstybėse arba kaimyninėse valstybėse ir Lietuvoje, tiek informacija apie kainos struktūrą. Tikrai Lietuvoje labai stokojame informacijos ir apie maisto kainodarą, kainų lyginamąsias dalis“, – atkreipia dėmesį G. Nausėda.
Jo teigimu, Lietuvoje sunku rasti informacijos apie tai, kokią kainos dalis atitenka, pavyzdžiui, pradiniams tiekėjams, perdirbėjams, o kokia – mažmeninės prekybos tinklams.
„Bet kokia informacija, kokia beateitų, yra naudinga vien dėl to, kad įveikia vartotojo elgesį ir leidžia įelektrinti tą vartotoją, kad jis būtų jautresnis kainoms. Tokiu būdu per vartotoją galima daryti spaudimą pardavėjui“, – nurodo G. Nausėda.
Jis taip pat teigia pasigendantis didesnio Konkurencijos tarybos vaidmens, kai kalbama apie vyraujančias kainas. Pasak ekonomisto, būtent ši taryba turėtų tikrinti, ar prekybininkai nesudaro kartelinių susitarimų, kurie leidžia padidinti kainas: „Kuo daugiau skaidrumo bus konkurencijos institucijos veikloje, kuo bus daugiau informacijos apie ją, tuo geriau visuomenė žinos, kas realiai daroma, siekiant pristabdyti kainų didėjimą.“
