Kodėl bankrutuos mažosios alaus daryklos?

„Jei Seimas negrąžins iki šių metų sausio galiojusių akcizo lengvatų mažų alaus daryklų gaminamai produkcijai, pusė jų bankrutuos jau iki metų vidurio,“ – taip skelbia mažųjų alaus daryklų asociacija MADA.

Ar tikrai problema akcizuose?

Ar tikrai mažieji aludariai bankrutuos tik dėl padidėjusio akcizo?

O gal mažieji aludariai bankrutuos dėl apgailėtino marketingo, dėl prastos marketingo strategijos, o ne dėl padidintų akcizų?

Pigumas – apgailėtina alaus marketingo strategija

Iki šiol pagrindinė mažųjų aludarių marketingo strategija buvo „mūsų alus pigesnis, tad gerkite mūsiškį“. Jei pridėsime faktą, kad dažnai tas alus yra ir stipresnis, nei didžiųjų alaus daryklų, naudojamas kaip pigesnė apsvaigimo priemonė, tai nenuostabu, kad pagrindinė klientų dalis – ne išskirtinio skonio ieškantys alaus gurmanai, o pigiai apsvaigti norintys girtuoklėliai.

Nors, pavyzdžiui, Kauno alus be jokių technologinių pakeitimų gali tapti pačiu brangiausiu lietuvišku alum – skoninės savybės tai leidžia.

(Prisipažinsiu, esu didelis neskiesto alaus gerbėjas. Po pažįstamiems surengtų degustacijų ir pasakojimo apie High gravity technologiją, jau ne vienas yra tapęs tikru Kauno alaus fanu ir, esant galimybei, geria tik šios daryklos alų. Paklausti, sutartinai pritaria, kad tinkamai pateikus, Kauno alus gali būti brangesniu už Švyturį, tai nekeistų jų pasirinkimo.)

Pigus, bet stiprus alus „bambaliuose“ – tai ne tik neetiškas tautos girdymas, bet ir prasta marketingo strategija, pernelyg priklausoma nuo mažesnių akcizų ar kitų mokesčių.

Mažieji gamintojai turi keisti strategiją

Mažieji alaus gamintojai turėtų liautis gaminti alų girtuoklėliams, norintiems pigiai apspangti, ir pradėti gaminti gurmanams, norintiems paragauti kitokio, ne masiškai gaminamo alaus.

Kaina galima konkuruoti tik vienu vieninteliu atveju – kai turi struktūrinį savikainos pranašumą. Norfa ir Tele2 gali konkuruoti kaina, nes turi mažesnę savikainą.

High gravity technologija atpigina alaus gamybą. O kai pridėsime masto ekonomiją (ne tik gamyboje, bet ir logistikoje, žaliavų pirkime), tai pamatysime, kad savikainos pranašumą turi didžiosios, o ne mažosios alaus daryklos.

Iki šiol mažuosius gelbėdavo mažesnis akcizas. Jį suvienodinus, situacija taps išties apgailėtina – mažieji bravorai pardavinėja pigiai, nors pagaminti gali tik brangiai…

Neskiesto alaus strategija

Negalėdamos konkuruoti kaina, mažosios alaus daryklos turi rasti kitą strategiją.

Kokia ji?

Dar prieš ketverius metus publikuotame straipsnyje Kauno alui rekomendavau keisti strategiją ir akcentuoti, kad jų alus, skirtingai nuo didžiųjų alaus daryklų, yra neskiestas. Gaila, ja nebuvo pasinaudota (nors pinigų už šią idėją net neprašiau – tiesiog imkite ją ir naudokite).

„Neskiesto alaus“ idėją gali naudoti visos mažosios alaus daryklos. Tiesą sakant, jos tai galėtų daryti netgi bendrai.

Bendrai galėtų ir skatinti alaus restoranų, pilstančių neskiestą alų, atsiradimą (pagaliau Vilniuje atsirado pirmasis restoranas, kuriame galima paragauti išties gero alaus). Galbūt net ir bendrą logistiką, pilstymo įrangos įsigijimą ar derybas su restoranais organizuoti.

Asociacija turi pakeisti pavadinimą

Lietuvos mažų alaus daryklų asociacija (MADA), jei nori padėti visiems savo nariams propaguoti neskiesto alaus idėją, turėtų pakeisti pavadinimą į „Lietuvos neskiesto alaus gamintojų asociacija“.

Sutrumpinimas MADA skamba šmaikščiai, tačiau, norint padėti savo nariams kovoti su pagrindiniais konkurentais – didžiosiomis alaus daryklomis, reikia visur ir visada pabrėžti savo išskirtinumą ir priešininkų silpną vietą. O alaus skiedimas yra viena iš silpniausių High gravity technologijos vietų.

Propaguodama neskiestą alų, Lietuvos mažų alaus daryklų asociacija savo nariams suteiktų žymiai didesnę naudą, nei jos dabartinė kova prieš akcizų didinimą.

Maži akcizai – gerai, tačiau dar geriau yra gera mokių pirkėjų nuomonė apie tavo produktą.

Ar tai lengva?

Ne, tai sunku, labai sunku.

Ar tai įmanoma?

Taip, tai tikrai įmanoma. Reikės daug kryptingai dirbti (strategija!) ir būti kantriems. Žmonių nuomonė nepasikeičia pernakt. Tam, kad ji pasikeistų mums naudinga linkme, turi praeiti šiek tiek laiko.

Jei Kauno alus prieš ketverius metus būtų ėmęsis įgyvendinti „neskiesto alaus“ marketingo idėją, šiandien jis būtų pats brangiausias ir prestižiškiausias lietuviškas alus. Ketveri metai nuo straipsnio publikavimo praėjo greitai, tačiau savininkai taip ir nepakeitė strategijos, nepradėjo vietoj pigaus alaus gaminti brangų.

Užtat šiandien sutartinai dejuojama dėl per didelių akcizų.

Ponai savininkai, pirmiausia – marketingo strategija, akcizai – po to. Pirmiausia tapkite brangiausiu lietuvišku alumi, vėliau galėsite ir akcizų dydžiu pasirūpinti.

O skaitytojams linkiu kitą kartą vietoj įprasto, nusipirkti ir paragauti neskiesto alaus, verdamo mažųjų Lietuvos bravorų. Ne, ne to, kuris skirtas girtuoklėlius girdyti, o to, kuris skirtas skonio gurmanams. Patikėkite, tai tikrai vertas.

Į sveikatą!

P.S. Su Kauno alumi manęs nesieja jokie finansiniai santykiai ar įsipareigojimai. Kauno alaus darbuotojai yra mane pavaišinę alumi, tačiau tai visa mano gauta nauda. Į straipsnį žiūrėkite kaip į mano asmeninę nuomonę, o ne kaip į alaus reklamą. Nors neslepiu, kad širdyje esu mažųjų Lietuvos gamintojų pusėje. Ir bankrutavusios Čečetos man nuoširdžiai gaila. Būtų gaila, jei tas pats atsitiktų ir su mažomis alaus daryklomis.

P.P.S. Ar tai tinka tik alaus pramonei? Ne, panaši situacija ir kituose smulkesniuose versluose. Visiems jiems reikalinga visų pirma gera strategija, o tik po to valstybės parama.