Kas kaltas dėl devynmečio savižudybės?

Lietuvą sukrėtė devynmečio savižudybė. Visi klausia „kodėl“, kaltų ieško šeimoje, mokykloje, vaikų teisių apsaugos organizacijose. Kad jie kalti – tiesos yra, tačiau kas iš tikro yra didžiausias kaltininkas?

Teigiama visuomenės nuomonė apie savižudžius

Visuomenė nėra pasmerkusi nė vieno savižudžio. Niekas nėra pasakęs, kad savižudis blogai pasielgė. Vietoj pasmerkimo vyrauja gailestis. Anksčiau savižudžiai būdavo nepagarbiai laidojami už kapinių tvoros, dabar – visi vienodai. Ir net užuojauta pasakoma „buvo taip sunku, kad beliko tik nusižudyti“.

Tai devynmetis ir nusižudė. Jam buvo taip sunku, kad beliko tik nusižudyti. Tai jam įteigė visuomenė, jo mintyse suformavusi savižudybės idėją kaip geriausią būdą spręsti iškilusias problemas.

Kad visuomenėje idėja apie savižudybę, kaip geriausią didesnių problemų sprendimo būdą, yra įsišaknijusi, rodo ir milžiniškas savižudybių skaičius Lietuvoje.

Vietoj to, kad smerktų žmones, pakėlusius prieš save ranką, vyrauja pagarba jiems, niekuo neišskiriant iš kitų mirusiųjų tarpo. Bet korektiškumas čia netinka, savižudybės atveju „apie mirusius arba gerai arba nieko“ galioti neturi – ir tai vardan tų devynmečių, kuriems šis problemų sprendimo būdas jau kirba mintyse.

Kaip reklamuojamos savižudybės

Jeigu alkoholio reklama įstatymiškai galima tik vėlai vakare, kai vaikai jau miega, tai ar neturėtų žinios apie savižudybes, nusikaltimus, smurtą būti rodomos irgi tik vėlai vakare ir su raide „s“? Beje, ne tik žinios, bet ir jų anonsai.

Net žiniasklaidoje skelbiama oficiali statistika, kad Lietuvoje yra labai daug savižudžių, skatina savižudybes. Jei prieš rinkimus reitingų statistiką skelbti uždrausta – kad neįtakotų rinkimų rezultatų, tai negi manome, kad paskelbta savižudybių statistika nėra dar vienas lašas į būsimo savižudžio apsisprendimą.

Psichologai tai vadina Verterio efektu – pagal Gėtės romaną „Jaunojo Verterio kančios“. Jei kas netiki – sociologo David P. Phillips surinkta statistika tai kraupiai patvirtina: iškart po plačiai paviešintos žinios apie žmogžudystę ar savižudybę, ženkliai, net iki 1000%, padidėja lėktuvų avarijų, nusinešusių gyvybes, skaičius. Įtaka neapsiriboja tik lėktuvais – daugėja ir automobilių avarijų, kitų panašių nelaimių. Ir kuo savižudybė plačiau išviešinta, tuo jos neigiama įtaka didesnė. Tokios avarijos yra subtili, nesąmoningai įvykdoma savižudybės forma, o ką jau kalbėti apie kitų, bėdų prislėgtų piliečių teigiamos nuomonės apie savižudybes formavimą.

Žvelgiant į dabartinę žiniasklaidą, gali pasirodyti, kad kažkas specialiai organizuoja lietuvių naikinimo kampaniją. Net visuomeninis transliuotojas, kuriam turėtų rūpėti visuomenės gerovė, o ne reitingai, neatsispyrė pagundai pareklamuoti devynmečio savižudybę. Gal ir buvo gera intencija pranešti visuomenei apie tragediją, tačiau pasirinkta forma – dar vienas būdas įteigti vaikams nuomonę, kad yra ir toks problemų sprendimo būdas.

Realybė tai tik nuomonė apie tai, kas yra realybė

Nuomonė yra žymiai svarbiau už realybę. Dažnai realybė visiškai neturi įtakos nuomonei – juk „visi žino“, kad dėl krizės Lietuvoje kaltas Kubilius, bažnyčia – gerai, o Lietuvoje gyventi – blogai.

Suformuoti atitinkamą nuomonę yra žymiai svarbiau, nei sukurti „objektyviai geresnį“dalyką. Objektyvi realybė (jei tik tokia egzistuoja) yra tik viena iš nuomonės formavimo dedamųjų.

Tai supranta sėkmingi verslininkai. Sėkmingiausių produktų techninės charakteristikos paprastai nėra geriausios. Geriausia yra visuomenės (tikslinės auditorijos) nuomonė apie produktą.

Tai supranta ir politikai. Politikoje faktai neveikia, veikia politikų formuojamos nuomonės.

Marketingas yra praktinė psichologija

Kodėl aš, marketingistas, rašau apie savižudybes? Kokią turiu teisę, ką nusimanau?

Todėl, kad marketingas yra praktinė psichologija.

Savižudybės skatinimo kampanija Lietuvoje yra puikus marketingo pavyzdys, davęs puikius rezultatus – mes pirmaujame Europoje. Panašia sėkme gali pasigirti nebent mobiliųjų operatorių kampanijos, po kurių nešiojamės po du telefonus ir politikų kampanija „Kubilius yra blogai“.

Marketingas – tai ne įžymios reklamos kampanijos, akcijos ir nuolaidos. Geriausias marketingas dažniausiai yra nematomas, jo rezultatai ateina tyliai, ir visiems atrodo, kad „taip turi būti“.

Jei mums nepatinka paauglių savižudybės, jei nepatinka pirmauti pagal savižudybių skaičių, tai pasiekti priešingą rezultatą galima tik marketingo – praktinės psichologijos priemonėmis, o ne įvairiomis didelių pinigų reikalaujančiomis „programomis“, įgyvendinamomis nekompetentingų valdininkų. Reikia ne didelių pinigų, o didelio pasiryžimo, proto ir praktinių psichologijos žinių.

Savikontrolė, pateikimo būdas, o ne cenzūra

Nesakau, kad turime gyventi sterilioje visuomenėje. Jokiu būdu. Mes turim turėti galimybę žinoti viską. Bet ta galimybe reikia naudotis atsakingai, suprantant, kokias pasekmes viena ar kita žinia gali sukelti. Ir jei nusprendžiame skelbti – skelbkime taip, kad tai mažintų, o ne didintų savižudybių skaičių.

Dabar mūsų mėgavimasis laisve ir smurtu, ne laiku ir ne vietoje reiškiamas pseudohumanizmas ir korektiškumas devynmetį privedė prie savižudybės. Neabejoju, kad dar visa eilė vaikų yra keli žingsniai nuo tragedijos. Kai kitą kartą norėsite pirmąjame laikraščio puslapyje pranešti apie savižudybę ir kalbėti be pasmerkimo intonacijų, pagalvokite apie savo vaikus. Galbūt, tai bus paskutinis lašas, sakantis, jog nusižudyti yra geriausias būdas spręsti iškilusias problemas. Nes tai, ką jūs parašysite, galioja ir jūsų vaikams.