2012.09.02 Kamilė Baubinaitė, delfi.lt.
Miesto gyventojų skaičius – ne vienintelis rodiklis, skatinantis verslininkus juose kurti parduotuves, grožio salonus ar kavines. Kol pasienyje esančiuose miestuose su žiburiu reikia ieškoti pavienių degalinių, nė 20 tūkst. gyventojų neturinčios Šilutės apylinkėse, pasak vieno įmonių katalogo, veikia beveik dvidešimt bankų ir kredito unijų, vos 18 tūkst. žmonių apgyvendintame Radviliškyje ką tik atidaryta šešta žinomų prekybos centrų parduotuvė. Kokiomis strategijomis naudojasi Lietuvos verslininkai šalyje kurdami naujas prekyvietes ir kitas įvairias paslaugas teikiančias įstaigas?
Atvykus į mažesnį miestelį šis neretai gali nustebinti parduotuvių gausa. Tuo tarpu apsilankius kitame panašaus dydžio, o kartais – ir didesniame mieste, sunku rasti ir patinkantį restoraną ar degalinę. Tai, jog miesto ar miestelio gyventojų skaičius – ne vienintelis rodiklis, lemiantis ten kuriamų parduotuvių ar įstaigų skaičių, rodo ir statistika: pavyzdžiui, vos 17 tūkst. turinčioje Palangos miesto savivaldybėje 2010 m. duomenimis veikė bene dvigubai daugiau mažmeninių įmonių nei Elektrėnų ar Akmenės raj. savivaldybėse, kur gyventojų – apie 10 tūkst. daugiau.
Nors tai, kad kurortinis miestas pasižymi įstaigų gausa, jau nieko nestebina, tokią pačią situaciją pastebėti galima ir lyginant kitus miestus. Pavyzdžiui, Kėdainiuose, pagal žinomų prekybos centrų pateikiamą informaciją, šiuo metu bene dvigubai daugiau jiems priklausančių parduotuvių nei Telšiuose, nors gyventojų skaičius skiriasi kiek mažiau nei tūkstančiu žmonių.
Pasak marketingo specialistų, tai – normali praktika, o verslininkų planus įkurti įstaigas ar parduotuves lemia ne tik vartotojų kiekis, bet ir jų pragyvenimo lygis bei istorinės miesto tradicijos. Nereikėtų stebėtis ir smulkiųjų verslininkų gausa – pasak specialistų, tai lemia stambiųjų baimė mažai gyventojų turinčioje vietovėje veikti nepelningai.
Verslą lemia ir istorinės aplinkybės
Ieškoti didesnio produktų ar paslaugų pasirinkimo didesniame mieste – ne visuomet teisingas sprendimas. Kartais parduotuvių gausa gali nustebinti ir mažesnis, bet pasiūla didesnes aplinkines vietoves lenkiantis miestas.
Pavyzdžiui, nors Telšiuose gyventojų – bene 6 tūkst. daugiau nei Plungėje, šioje didžiųjų prekybos centrų parduotuvių, pagal jų pateikiamą informaciją, yra daugiau.
Tokia pati situacija ir vienas nuo kito netoliese esančiuose Jonavoje ir Kėdainiuose – nors gyventojų skaičius Jonavoje 3 tūkst. didesnis, bet pačiame Lietuvos centre esantys Kėdainiai nenusileidžia didžiųjų prekybos centrų maisto prekių parduotuvių skaičiumi.
Pasak Lino Šimonio, rinkodaros strategijos ir pozicionavimo konsultanto, tokia statistika jo nestebina – tai galima paaiškinti atsižvelgiant į rinką tiek šalyje, tiek pačiame mieste.
„Jonava ir Kėdainiai yra du labai panašūs miestai, jie netoli vienas kito. O jei pasižiūrėsime statistiškai, Jonavoje visuomet yra vienas didžiausių bedarbystės procentų Lietuvoje, Kėdainiuose – vienas mažiausių, – kalbėjo pašnekovas. – Kėdainiuose netgi tarybiniais metais buvo kuriami smulkūs verslai – auginami agurkai, brangiakailiai žvėreliai, o apie Jonavą to nepasakysime: ten visi norėjo dirbti samdomą darbą“. L. Šimonis sakė, kad svarbu ir tai, jog Jonavos miestas – netoli Kauno, tad norintys aukštesnio lygio teikiamų paslaugų tiesiog važiuoja į laikinąją sostinę.
Jam pritarė ir Lietuvos marketingo asociacijos (LiMA) valdybos pirmininkas Simonas Bartkus. „Tikėtina, jog Jonavoje veikia “didelio miesto kaimynystės” efektas. Manau, jog daug Jonavos gyventojų grožio salonų ir kirpyklų paslaugomis gali naudotis Kaune. Dalis Jonavos gyventojų dirba Kaune, todėl be papildomų kelionės sąnaudų gali pirkti prekes ir paslaugas ten“, – sakė specialistas. Visgi, nusiteikti, kad mažesnieji miestai be konkurencijos pralaimi arčiau esantiems didiesiems miestams, nereikėtų.
„Visi verslai veikia konkurencijos sąlygomis. Tarkime, jeigu šiandien nėra Jonavoje sekso prekių parduotuvės, tai gyventojai, kurie tokios prekės reikalingos, jas greičiausiai įsigija Kaune. Tačiau jei tokia atsidarytų Jonavoje, ji turėtų iš karto pranašumą tarp Jonavos gyventojų, nes paprasčiausiai būtų arčiau kliento“, – sakė S. Bartkus.
Daugiau įstaigų – nutolus nuo didžiųjų miestų
Tuo tarpu Utenos rajono savivaldybė, atvirkščiai, lyginant su kitais, išsiskiria mažmeninių įstaigų gausa. Nors rajoną gyventojų skaičiumi lenkia tiek Kėdainių, Telšių, Jonavos, Šilutės, Tauragės ir Vilkaviškio rajonų savivaldybės, šiame smulkieji verslininkai įsigalėję labiau.
Pasak specialistų, taip yra todėl, kad Utena įsikūrusi toliau nuo didžiųjų miestų. „Utena neturi tokio artimo kaimyno, todėl vykti įsigyti paslaugų į Panevėžį ar Vilnių nėra gyventojams efektyvu“, – pastebėjo S. Bartkus.
Lyginant gyventojų ir įstaigų skaičių, pastarųjų gausa 2010 m. išsiskyrė ir Anykščių, Kupiškio raj. savivaldybės. „Verta atsižvelgti ir į tai, jog dažnai verslas mažesniame mieste gali suktis mažesnėmis veiklos sąnaudomis (pigesnė patalpų nuoma, galbūt pigesnė darbo jėga) negu didesniame mieste.
Be to, pavyzdžiui, Pagėgių gyventojai gali toleruoti grožio salono šiek tiek aukštesnę kainą, jei salonas veikia Pagėgiuose, nes jiems neapsimokės važiuoti, kad ir į nežymiai pigesnį saloną Tauragėje ar Šilutėje“, – pastebėjo S. Bartkus.
Pasienyje degalines rasti sunkiau
Įdomu tai, kad kai kurios šalies vietovės pasižymi konkrečių paslaugų tiekėjų stoka, pavyzdžiui, degalinėmis. Vieno įmonių informacijos katalogo duomenimis vos po vieną degalinę yra pasienio miestuose – Šalčininkuose ir Pagėgiuose.
L. Šimonio teigimu, tokią statistiką lemia keletas veiksnių. „Įstaigų skaičius priklauso nuo dviejų dalykų – istoriškai susiklosčiusių aplinkybių ir konkurencijos. Pastaruoju atveju įstaigų gali būti arba labai daug, arba labai mažai. Pavyzdžiui, pasienyje konkurenciją sudaro pigesni degalai iš užsienio“, – kalbėjo jis.
Šį reiškinį taip pat paaiškino ir LiMA specialistai. Jų teigimu, įvairias paslaugas teikiančių įstaigų ir parduotuvių įkūrimui įtakos iš tiesų turi geografiniai veiksniai. „Tikėtina, jog pasienio su Rusija ir Baltarusija miestuose dėl egzistuojančios kontrabandos yra mažesnė akcizinių prekių, degalų ir tabako produktų, paklausa. Verslo potencialui įtaką daro ir kiti geografiniai veiksniai: greitkeliai, einantys pro vieną ar kitą miestą, atvykstančių žmonių (turistų) skaičius. Lemia ir didesnių miestų kaimynystė – pvz. Kretingoje sunku būtų išsilaikyti specifinių prekių parduotuvei, nes žmonės greičiausiai tos specifinės prekės nepatingėtų nuvykti įsigyti į Klaipėdą, kur didesnė parduotuvių konkurencija ir didesnė pasiūla“, – paaiškino S. Bartkus.
Kolegą papildė ir LiMA valdybos narys Laimis Jančiūnas. „Geografiniai veiksniai gali darytu įtaką verslui. Pvz. vėjo jėgaines geriau statyti pajūryje. Žuvies parduotuvėlės, rūkyklos taip pat geografiškai arčiau jūros ir pan. Kiekvienas verslas geografiškai stengsis būti ten, kur jam naudingiau. Todėl miestų senamiesčius okupuoja restoranai (Vokiečių, Pilies g.), kitose teritorijose koncentruojasi biurų pastatai (pvz “Verslo trikampis”), dar kitoje prekybinės alėjos (pvz. Gedimino pr. pradžia) ir pan. Tinkamai parinkta vieta gali tapti pagrindiniu verslo sėkmės koziriu. Tokie geografiniai veiksniai kaip pasienis, tranzitas, nauji keliai, infrastruktūra, rekreacinės zonos, stambių aplinkinių objektų buvimas ar planavimas ir pan. gali daryti didelę įtaką verslui“, – pakomentavo jis.
Gyventojų skaičius – svarbu
L. Šimonis sakė, kad į gyventojų skaičių atidarant parduotuvę ar naują paslaugas teikiančią įstaigą taip pat atsižvelgiama. Visgi, įvardinti, kiek pirkėjų reikia, pavyzdžiui, vienai parduotuvei jis negalėjo. „Skaičius nustatomas konkrečiai parduotuvei, kirpyklai ar restoranui, jis skiriasi. Tai irgi priklauso nuo strategijos – jeigu vienas restoranas ar kavinė yra pirmaujantys tam tikrame rajone, kitų strategija gali būti pirmauti visame mieste, kad ten atvažiuotų žmonės ir kitų vietovių. Skaičius labai skiriasi. Aš manau, kad ir kiekvienas parduotuvių tinklas skaičiuoja skirtingas galimybes pritraukti žmones. Skaičius ir skaičiavimo metodika pas kiekvieną yra skirtinga – juos nuo kitų nukopijavus ji aklai nesuveiks“, – kalbėjo L. Šimonis.
Tokia pati taisyklė galioja steigiant ir skirtingų dydžių parduotuves – tikimasi, jog didesnės pritrauks ir daugiau žmonių. „Kokią teritoriją ji pritrauks, kiek toje teritorijoje gyvena gyventojų, kokias jie turi alternatyvas nueiti į kitas parduotuves – šie dalykai iš tikrųjų labai skaičiuojami, nes tai reiškia atsipirks arba neatsipirks (naujos parduotuvės atidarymas – DELFI)“, – kalbėjo specialistas. Jis sakė, jog stebėtis parduotuvių gausa mažesniuose miestuose ir miesteliuose nereikėtų – kaimyninėje Lenkijoje jų dar daugiau.
Tuo tarpu L. Jančiūno teigimu, didelis šių parduotuvių kiekis ir priklauso būtent nuo to, jog vietovė nedidelė: „Jei kiti veiksniai įtakos nedaro (pvz. vieta šalia kelio, kuriuo per diena pravažiuoja tūkstančiai automobilių), tai natūralu, kad mažuose miesteliuose statyti stambius prekybos centrus mažiau apsimoka. Tokiose gyvenvietėse dominuoja smulkios parduotuvės“.
Specialisto manymu, pagalvoti vien apie gyventojų skaičių steigiant bet kokią įstaigą ar parduotuvę tikrai neužtenka. „Planuojant tokį žingsnį, reikia įvertinti ne tik rinkos dydį, bet ir kitus faktorius pvz. konkurentų koncentraciją, jų pozicionavimą, miesto augimo perspektyvas, darbuotojų pritraukimo galimybes, pirkėju srautus konkrečioje vietoje, jų perkamąją galia, ir t. t. Net ir tankiai gyvenamame mieste esanti parduotuvė gali būti nepelninga, jei pasirinkta bloga vieta, pvz. nepatogus privažiavimas, nepatogus mašinų stovėjimas ir pan. Esmė – generuojama apyvarta, todėl prieš atidarant parduotuvę rekomenduotina atlikti tyrimus, kad išsiaiškinti kokia toje vietoje vidutinė krepšelio suma, koks kliento profilis, koks lankytojų srautas, ir t. t.“, – sakė jis.
